Siloso inokuliantai: ko realiai tikėtis ir kaip patikrinti rezultatą

Ko iš inokulianto realu tikėtis

 

Siloso inokuliantas yra gyvų pieno rūgšties bakterijų kultūra, užterpiama į masę pjūties metu. Jis nieko nepriduoda pašarui – jis sumažina tai, kas kitaip būtų prarasta. Tai ir yra vienintelis teisingas būdas matuoti jo naudą.

Ką inokuliantas realiai daro:

  • pagreitina pH kritimą, todėl augalo fermentai ir enterobakterijos trumpiau ardo baltymą;
  • sumažina fermentacijos nuostolius, nes cukrus paverčiamas pieno rūgštimi efektyviau nei chaotiškoje fermentacijoje;
  • heterofermentaciniu atveju – padidina aerobinį stabilumą, todėl silosas iššėrimo metu mažiau kaista.

Ko jis nedaro: nepadidina žolės energijos vertės, negrąžina to, kas prarasta lauke vytinant, ir neduoda staigaus primilžio šuolio. Jei pardavėjas žada litrus, klauskite, iš kurio rodiklio jie skaičiuojami.

Teisingas lūkestis skamba taip: po sezono analizė turėtų atitikti normas, o tranšėja neturi kaisti. Abu dalykai išmatuojami, ir šiame straipsnyje parodyta, kaip.

 

Inokuliantas yra biologinių priedų pogrupis. Jei dar sprendžiate, ar apskritai rinktis biologinį, ar cheminį variantą, pirmiau perskaitykite apie silosavimo priedų tipus; atsipirkimo skaičiai yra straipsnyje apie siloso konservantus.

 

Homofermentaciniai ir heterofermentaciniai: ką kuris duoda

 

Tai vienintelis skirstymas, kurį būtina suprasti prieš perkant. Dažniausia klaida Lietuvos ūkiuose – metai iš metų pirkti homofermentacinį produktą ir stebėtis, kodėl silosas vis tiek kaista.

 

Tipas Ką duoda Kada rinktis Ko nesitikėti
Homofermentacinis greitą pH kritimą, mažiau amoniako, mažiausius fermentacijos nuostolius žolei ir ankštiniams, kai tranšėja iššeriama greitai apsaugos nuo kaitimo
Heterofermentacinis acto rūgštį, kuri slopina mieles, ir aerobinį stabilumą kukurūzams, aukštos SM žolei, lėtam iššėrimui greito efekto – reikia 45–60 parų
Mišrus abu poveikius nuosekliai daugumai komercinių ūkių kad pakeis technologiją

 

Praktinė taisyklė paprasta: fermentacijos problema sprendžiama homofermentaciniu, kaitimo problema – heterofermentaciniu. Jei nesate tikri, kuri problema jūsų, penktame skyriuje yra du testai, kurie tai parodo be spėlionių.

Biocheminį mechanizmą – kaip Lactobacillus buchneri iš pieno rūgšties gamina acto rūgštį ir kodėl tam reikia rūgščios terpės – aprašėme straipsnyje apie silosavimo priedų tipus.

 

KSV/g: skaičius, kuris lemia, ar mokate už bakterijas

 

Inokulianto kaina beveik nieko nesako, kol nepalyginate koncentracijos. Dvi vienodai kainuojančios pakuotės gali skirtis dešimt kartų – ir tada pigesnė iš tiesų yra brangesnė.

KSV reiškia kolonijas sudarančius vienetus, tai yra gyvų bakterijų skaičių. Etiketėje jis pateikiamas dviem būdais, ir juos reikia skirti:

 

Etiketėje rašoma Ką tai reiškia Ar tinka palyginimui
1×10¹¹ KSV viename grame produkto produkto stiprumas tik kartu su rekomenduojama doze
1×10⁵ KSV viename grame žalios masės garantuojamas rezultatas masėje taip, tai tikrasis rodiklis

 

Pramonėje nusistovėjęs minimumas – apie 1×10⁵ KSV viename grame žalios masės, stipresnės receptūros siekia 1,5–2,5×10⁵. Persiskaičiuoti nesunku:

  1. Viena tona žalios masės – tai 1 000 000 gramų.
  2. Norėdami 1×10⁵ KSV kiekviename grame, tonai turite įterpti 1×10¹¹ KSV.
  3. Jei produkto koncentracija yra 1×10¹¹ KSV grame, tonai reikia lygiai vieno gramo produkto.
  4. 500 tonų tranšėjai – 500 gramų. Jei produkto koncentracija dešimt kartų mažesnė, reikės 5 kilogramų.

Keturi dalykai, kuriuos verta patikrinti etiketėje

  • Ar skaičius nurodytas žaliai masei, ar produktui. Jei tik produktui, be dozės jis bevertis.
  • Ar koncentracija garantuojama iki galiojimo pabaigos, ar tik gamybos dieną.
  • Ar įvardytos konkrečios padermės su kodais, ne tik „pieno rūgšties bakterijos“. Padermės lemia, ar produktas homofermentacinis, ar ne.
  • Ar nurodytas padermių santykis mišriuose produktuose – be jo nežinote, kiek turite heterofermentacinės dalies.

Palyginimą darykite viena eilute: kiek kainuoja pasiekti 1×10⁵ KSV/g vienai tonai žalios masės. Tai vienintelis skaičius, kuris šiame pirkinyje yra palyginamas.

 

Už ką iš tikrųjų mokate

 

Inokuliantai Lietuvos rinkoje paprastai kainuoja apie 1–2 Eur už toną žalios masės. Skirtumą tarp šių dviejų kraštų sudaro penki dalykai, ir tik dalis jų verti pinigų kiekvienam ūkiui.

 

Už ką mokate Kada verta Kada permokate
Aukštesnė KSV koncentracija visada, jei garantuojama iki galiojimo pabaigos jei skaičius nurodytas tik produktui, be dozės
Heterofermentacinė dalis kai iššėrimas lėtas arba silosuojate kukurūzus kai tranšėja iššeriama greitai ir niekada nekaito
Fermentai (celiulazės) ankštiniams ir pervytintai žolei jaunai, cukringų žolės pjūčiai
Mažo tūrio pakuotė kai nėra vandens šaltinio lauke kai turite tvarkingą standartinį aplikatorių
Tiekėjo parama pirmais metais ir keičiant techniką kai kalibruojate patys kasmet

 

Kur dažniausiai permokama. Už pavadinimą be padermių kodų ir už heterofermentacinę dalį ūkyje, kuriam jos nereikia. Jei tranšėją iššeriate greitai ir praėjusiais metais silosas nekaito, papildomas mokėjimas už aerobinį stabilumą grąžos neduos.

Kur taupyti neverta. Pigiausias produktas be deklaruotos koncentracijos žaliai masei yra ne pigus, o nežinomas. Taip pat neverta mažinti dozės: pusė dozės neduoda pusės efekto, nes bakterijos turi nurungti esamą mikroflorą, o ne tiesiog prie jos prisidėti.

Skaičiavimas, kiek inokuliantas grąžina eurais išsaugotos sausosios medžiagos pavidalu, pateiktas straipsnyje apie siloso konservantų atsipirkimą.

 

Kaip patikrinti, ar inokuliantas suveikė

 

Yra du būdai, ir jie atsako į skirtingus klausimus. Fermentacijos analizė parodo, ar pavyko konservavimas. Penkių dienų testas parodo, ar silosas išlaikys iššėrimą.

 

Fermentacijos analizė: normos ir ką rodo nukrypimai

Rodiklis Kukurūzų silosas (tikslas) Žolės silosas 32–36 % SM (tipinis profilis)
pH mažiau nei 3,9 apie 4,6
Pieno rūgštis, % SM 4–7 4–7
Acto rūgštis, % SM mažiau nei 2 apie 2,0
Sviesto rūgštis, % SM mažiau nei 0,01 mažiau nei 0,1
Amoniakinis azotas, % viso N mažiau nei 7 apie 9
Pieno rūgšties dalis tarp rūgščių 65–70 % 65–70 %
Etanolis, % SM mažiau nei 1–2 mažiau nei 1–2

Šaltinis: Fermentation Analysis of Silage: Use and Interpretation, Cumberland Valley Analytical Services.

 

Ką reiškia nukrypimai:

  • Aukštas amoniakinis azotas – pH krito per lėtai ir baltymas buvo suardytas. Trūko homofermentacinės dalies arba priedas užterptas netolygiai.
  • Pakilusi sviesto rūgštis – dirbo klostridijos. Priežastis beveik visada drėgna masė arba žemė, ne inokuliantas.
  • Žema acto rūgštis kartu su kaitimu – produkte trūko heterofermentacinės dalies arba tranšėja atidaryta anksčiau nei po 45–60 parų.
  • Aukštas etanolis – dirbo mielės. Silosas dar gali atrodyti geras, bet atidarius kais.

 

Penkių dienų aerobinio stabilumo testas

 

Jam reikia kibiro ir termometro:

  1. Iš pjaunamojo paviršiaus paimkite apie 2 kg šviežio siloso, nesutankinkite.
  2. Sudėkite į kibirą ar dėžę, įkiškite termometrą į centrą, palikite kambario temperatūroje.
  3. Matuokite temperatūrą ir aplinkos temperatūrą kas 12 valandų.
  4. Aerobinis stabilumas – tai valandos, per kurias mėginys įšyla 2 °C virš aplinkos. Geras rezultatas – daugiau nei 120 valandų, silpnas – mažiau nei 48.

Du dalykai, kad testas būtų teisingas: mėginį imkite ne anksčiau kaip po 90 parų nuo uždarymo ir lyginkite su savo praėjusių metų rezultatu, o ne su kaimyno. Skirtingos tranšėjos, skirtinga žolė, skirtingos sąlygos – palyginimas prasmingas tik savo ūkio viduje.

 

Ko inokuliantas nepadarys

 

Dauguma nusivylimų kyla ne iš blogo produkto, o iš lūkesčių, kurių joks inokuliantas negali pateisinti.

  • Nepagerins pavėluotai nupjautos žolės. Energija ir baltymas prarandami lauke, kol žolė sensta. Konservavimas išsaugo tai, kas į tranšėją pateko, ir nieko daugiau.
  • Neužsandarins tranšėjos. Jei deguonis įeina nuolat, heterofermentacinių bakterijų mechanizmui reikalinga rūgšti ir anaerobinė terpė nesusidaro.
  • Nepanaikins mikotoksinų. Inokuliantas mažina pelėsių augimą, bet jau susidariusių toksinų neskaido. Jei partija užkrėsta lauke, sprendimas yra sorbentas ir raciono perskaidymas, ne priedas.
  • Nepakeis sutankinimo. Oro poros masėje išlieka nepriklausomai nuo to, kiek bakterijų įterpėte.
  • Nesuveiks per tris savaites, jei perkate dėl aerobinio stabilumo. Tai ne produkto trūkumas, o jo veikimo principas.
  • Nesuveiks iš viso, jei tirpalas buvo ruoštas su chloruotu vandeniu arba paliktas šiltame bake parą.

Paskutinis punktas yra dažniausias. Prieš kaltinant produktą verta atsakyti į tris klausimus: koks buvo vanduo, kada tirpalas paruoštas ir ar dozatorius buvo kalibruotas.





    Sužinokite, kaip ir kam Jūsų duomenis naudosime, perskaitę mūsų Privatumo politiką: *

    Susisiekite dėl silosavimo sprendimų – parinksime inokuliantą pagal jūsų kultūrą, sausąją medžiagą ir iššėrimo greitį.

    Dažniausiai užduodami klausimai

    Kiek kainuoja siloso inokuliantai?
    Lietuvos rinkoje – apie 1–2 Eur už toną žalios masės, tad 500 tonų tranšėjai išeina 500–1 000 Eur. Bet palyginti produktus pagal pakuotės kainą neverta: skaičiuokite, kiek kainuoja pasiekti 1×10⁵ KSV viename grame žalios masės. Dvi vienodos kainos pakuotės gali šį rodiklį pasiekti už labai skirtingus pinigus.
    Ar inokuliantas veikia vėsesniu oru?
    Veikia, bet lėčiau. Žemesnėje temperatūroje bakterijų dauginimasis sulėtėja, todėl pH krinta ilgiau, o tai kaip tik tas laikas, per kurį ardomas baltymas. Vėlyvai rudens pjūčiai, kai temperatūra nukrenta žemiau 10 °C, arba rinkitės padermes su plačiu temperatūros diapazonu, arba pereikite prie cheminio priedo.
    Ar tinka vanduo iš šulinio?
    Tinka, jei jis švarus ir nechloruotas. Vengtina paviršinio vandens iš tvenkinio ar griovio – jame gausu organikos ir svetimos mikrofloros. Jei šulinio vandenyje daug geležies, geriau naudoti geriamąjį.
    Kas geriau – sausas ar skystas inokuliantas?
    Esant vienodai KSV koncentracijai, efektyvumo skirtumo nėra. Sausas, tirpinamas vandenyje, paprastai pigesnis tonai, bet reikia vandens ir tirpalo ruošimo. Skystas arba mažo tūrio koncentratas brangesnis, užtat tinka ten, kur lauke vandens nėra.
    Ar reikia inokulianto antrai ir trečiai pjūčiai?
    Dažniausiai net labiau nei pirmai. Vėlesnėse pjūtyse būna mažiau cukrų, didesnė mielių apkrova ir šiltesni orai, o šie du dalykai kartu duoda didžiausią kaitimo riziką iššėrimo metu.
    Panašūs įrašai