Silosas

Kodėl silosas? Kodėl siloso kokybė tiesiogiai koreliuoja su primilžiu ir ūkio pelningumu? Į šiuos klausimus, atsakymus galvoje, turi kiekvienas pienininkystės ūkį turintis ūkininkas ar darbuotojas.

Šiomis dienomis siloso kokybe rūpinasi ir biodujų jėgainių versle besisukantys verslininkai. Jau nusistovėjusi taisyklė jog silosas yra pagrindinė, bei svarbiausia, penimų ir pieninių galvijų raciono dalis. Ūkis iš užpildytų siloso talpyklų gyvena visus ateinančius metus. Silose gausu virškinamosios ląstelienos, energijos, maistinių medžiagų reikalingų gyvulio fiziologiniams poreikiams užtikrinti. Žemos maistinės vertės ar užterštas silosas gali tiesiogiai įtakoti karvių produktyvumo ir produkcijos kokybės sumažėjimą, nes gali būti patogeninių bakterijų šaltinis. Lietuvoje atlikti moksliniai tyrimai parodė, jog galvijų šėrimui naudojamas silosas yra gan blogos kokybės. Norint gaminti geros kokybės silosą reikia žinoti visus silosavimo etapus, bei suprasti kodėl pagrindinis siloso priešas yra deguonis.

Silosavimo procesas skirstomas į keturis etapus (fazes): aerobinis, fermentacijos, stabilumo bei šėrimo.

I-oji fazė, aerobinis etapas.

Šiame etape „žaidžia“ visos sudedamosios, tiek fiziologiniai silosuojamos biomasės procesai, tiek mūsų veiksmai atliekami norint užtikrinti kokybišką silosavimo startą. Aerobinė fazė pasižymi oro sueikvojimu kuris pateko į biomasę siloso gamybos metu. Labai svarbu teisingas biomasės sutankinimas, norint tai atlikti kokybiškai reikia kontroliuoti skleidžiamos masės sluoksnio storį bei apskaičiuoti slegiančiosios technikos svorį.

Skleidžiamas biomasės sluoksnis turi būti tolygus bei neviršyti 15-20cm. Slėgimui naudojamai technikos svoriui apskaičiuoti remiamės „0,4 taisykle“, kai 0,4 padauginame iš tonų biomasės kurią pristatome į talpyklą. Viso deguonies slėgimu pašalinti neįmanoma, likutis yra sueikvojamas per keletą pirmųjų valandų dėl augalų ląstelių kvėpavimo, aerobinių bei fakultatyvinių aerobinių mikroorganizmų, pavyzdžiui, mielių ir enterobakterijų. Rekomenduotina, jog  šis etapas būtų maksimaliai trumpas, darbas maksimaliai efektyvinamas, nes taip sumažinami sausųjų medžiagų, o kartu ir maistinių medžiagų nuostoliai. Greitas siloso talpyklos užpildymas, tinkamas siloso sutankinimas ir technologiškai efektyvus dengimas ženkliai sumažina šio etapo trukmę.

Aerobinio etapo kulminacija biomasės uždengimas. Dengimui privalu rinktis specializuotas medžiagas, plėvelės turi būti atsparios rūgštims, UV spinduliams, atsparios mechaniniams pažeidimams ir elastingos, bei nelaidžios orui. O pati dengimo technologija nepriekaištingai įsisavinta bei pritaikyta. Jei silosuojama tranšėjoje, ieškant maksimalaus rezultato privalu naudoti šoninių sienų plėveles, nes jas kombinuojant su kitais technologiniais sprendimais galime užtikrinti jog sąlytis su oru (deguonimi) bus eliminuotas ir tranšėja bus uždaryta kaip „stiklainis“.

II-oji fazė, fermentacijos etapas.

Prasideda nuo tos akimirkos kai silosuojamoje biomasėje sunaudojamas likęs deguonis ir anaerobinės bakterijos, augančios be deguonies, pradeda daugintis. Jei fermentacijos procesas sėkmingas, pieno rūgšties bakterijos tampa vyraujančiomis, pradeda greitai mažėti siloso pH. Tuo metu pradeda daugintis acto rūgštį produkuojančios bakterijos, kai siloso pH nukrinta žemiau 5 slopsta bakterijų dauginimasis bei augimas – silosas pereidinėja prie stabilumo fazės. Šio etapo metu, kuo ilgiau trunka pH kritimas žemyn, įrūgimas, tuo daugiau laiko turi nepageidautinos mielės, bakterijos ir pelėsiai daugintis ir mažinti siloso kokybę bei cheminius rodiklius. Mes savo ruožtu norėdami užtikrinti greitą pH kritimą ir pageidautinų bakterijų dauginimąsį galime įtakoti įterpdami, kruopščiai parinktus, bakterinius inokuliantus, taip gaudami teigiamą antagonistinį poveikį. Norint pagerinti siloso aerobinį stabilumą, inokuliacijai pradėtos naudoti heterofermentinės bakterijos, gebančios gaminti acto rūgštį, kuri, kaip žinoma, slopina mielių augimą.

III-oji fazė, stabilumo etapas.

Jei iki šio etapo priėjome be klaidų, mes turime stabilų silosą. Nusistovėjęs ir nekintantis rūgštinis pH, stabilus kolonijas formuojančių bakterijų kiekis. Kai kurie rūgštinę terpę toleruojantys mikroorganizmai išgyvena beveik neaktyvios būsenos, kiti, pavyzdžiui, Clostridium spp. ir Bacilli bakterijos, išgyvena kaip sporos. Idealiomis sąlygomis laikomą silosą, t.y. anaerobinėmis, be sąlyčio su oru, galima išlaikyti neribotą laiką, nes nuostoliai šiame etape yra minimalūs.

IV-oji fazė, šėrimo etapas.

Lygiai svarbus kaip ir visi kiti etapai, nes tik atidengus silosą jis turi sąlytį su oru. Praradus anaerobines sąlygas užtikrinantį barjerą, oro gavę nepageidaujami mikroorganizmai pradeda skaidyti silose likusį cukrų ir organines rūgštis, kurios dalyvavo siloso konservavimo procesuose. Silosas, turintis didelį pieno rūgšties ir cukraus kiekius, yra jautresnis aerobiniam gedimui, antrinei fermentacijai, nes jie yra pagrindiniai mielių, kurios inicijuoja gedimo procesą. Pelėsiai, mielės ir acto rūgšties bakterijos, suvartojusios rūgštis, angliavandenius ir baltymus, sukelia siloso cheminės sudėties pokyčius, dėl to aktyvūs tampa ir kiti siloso kokybę mažinantys mikroorganizmai. Paprastai silosas gali išlikti stabilus, kai sąlytis su oru trunka maždaug 30–40 val., tačiau daugeliu atvejų tai priklauso nuo aplinkos sąlygų ir pačio siloso savybių. Kaip taisyklė, šėrimas turi būti planuojamas taip, kad per kaupo ar tranšėjos, siloso ekraną atnaujinsime bent 2,5m per savaitę.

Kodėl yra svarbus siloso aerobinis stabilumas?

Aerobinis stabilumas nusako kiek laiko silosas išlieka stabilus ir nepaveiktas po to, kai į šį patenka oras. Žinoma, kad aerobiškai nestabilus silosas gali neigiamai paveikti jo higieninę kokybę. Tai turi įtakos ir pelėsių dauginimuisi ir mikotoksinų susidarymu. Kiekviename iš ankščiau minėtų etapų mes galime turėti didelius praradimus silose ir jo kokybėje, dėl technologinių klaidų ir sandarumo nebūvimo ar neteisingų medžiagų pasirinkimo, kas neužtikrintų stabilaus siloso. Po sąlyčio su oru fermentacijos rūgštys ir kiti substratai yra veikiami aerobinių bakterijų, mielių ir pelėsių. Paminėtina jog mielių buvimas silose dažnai siejamas su dideliais sausos medžiagos nuostoliais. Mielės, gavusios deguonies, silose pradeda skaidyti organines rūgštis, kurios jį konservavo. Tai įtakoja siloso pH kylimą, silosas pradeda kaisti, dėl to aktyvūs tampa silosą gadinantys mikroorganizmai, tokios kaip, bacilli bakterijos. Vėliau suaktyvėja ir kiti aerobiniai mikroorganizmai: pelėsiai ir enterobakterijos.

Pelėsiai, arba kitaip vadinami grybai, į silosuojamą biomasę dažniausiai patenka derliaus nuėmimo ir ruošimo silosavimui metu iš dirvožemio bei aplinkos. Pelėsių kiekis sietinas su siloso higienine kokybe. Aerobinėmis sąlygomis pelėsiai skaido fermentacijos metu susidariusias organines rūgštis ir taip didina siloso pH. Clostridia spp.  tai  anaerobinės sporas formuojančios bakterijos. Pastarųjų bakterijų veiklai reikalingas sąlyginai aukštesnis pH (>4,5) terpė. Žinoma, kad Cloastridia sukelia reikšmingą silose esančių baltymų skylimą, sausosios medžiagos nuostolius ir sviesto rūgšties gamybą, kuri savo ruožtu aktyvina kitų, mažiau rūgštims atsparių mikroorganizmų veiklą.