Mineralai — ta raciono dalis, kurios nematyti

Kai bandoje kažkas negerai, pirmiausia žiūrima į energiją ir baltymus. Tai logiška: jie sudaro raciono masę, juos lengva pamatuoti, jų kaina matoma sąskaitoje. Mineralai racione sudaro vos 1–3 % sausosios medžiagos, todėl į juos pažvelgiama paskutinius — dažniausiai tada, kai problema jau kartojasi.

Bėda ta, kad mineralų trūkumas retai atrodo kaip mineralų trūkumas. Jis atrodo kaip prastėjantis apvaisinimas, kaip pasiliekantys nuovalos, kaip veršeliai, kurie per pirmą mėnesį nepriauga, kaip karvės, kurios po veršiavimosi kyla sunkiai. Kiekvienas šitas požymis turi ir kitų paaiškinimų, todėl mineralai lieka nepatikrinti dar vieną sezoną.

Šis straipsnis sudėliotas atvirkščiai, nei įprasta. Ne nuo elementų sąrašo prie jų funkcijų, o nuo to, ką ūkininkas realiai mato tvarte, prie to, ko gali trūkti. Toks kelias praktiškesnis: jūs pradedate nuo požymio, kurį jau pastebėjote, ir susiaurinate ratą iki kelių elementų, kuriuos verta patikrinti tyrimu.

Svarbus perspėjimas iš karto: šis tekstas padeda suformuluoti įtarimą, o ne diagnozę. Mineralų perteklius gali būti toks pat žalingas kaip trūkumas — selenas ir varis yra klasikiniai pavyzdžiai, kur riba tarp „mažai“ ir „per daug“ siaura. Todėl papildų dozė niekada nenustatoma pagal vieną simptomą; ji nustatoma pagal raciono skaičiavimą ir, kai reikia, tyrimą.

Makroelementai ir mikroelementai: du skirtingi uždaviniai

Mineralai skirstomi į dvi grupes pagal tai, kiek jų gyvuliui reikia per parą. Tai ne akademinis skirstymas — jis lemia, kaip papildas į racioną patenka ir kur atsiranda klaidos.

Makroelementų reikia gramais per parą. Tai kalcis, fosforas, magnis, natris, kalis, siera ir chloras. Jie sudaro kaulų pagrindą, palaiko rauMenų ir nervų darbą, reguliuoja skysčių pusiausvyrą ir prieskrandžių aplinką. Kadangi jų reikia daug, jie į racioną paprastai įmašomi atskirai: kreida, monokalcio fosfatas, magnio oksidas, druska. Klaidos čia būna „apimties“ klaidos — per mažai įmaišyta, netolygiai pasiskirstę, arba pusiausvyra tarp elementų nesuderinta.

Mikroelementų reikia miligramais. Tai varis, cinkas, manganas, selenas, jodas ir kobaltas. Jie nedalyvauja struktūroje — jie yra fermentų ir hormonų dalis, todėl jų įtaka matoma per imunitetą, reprodukciją, nagų ir odos būklę, skydliaukės funkciją. Kadangi kiekiai maži, jie beveik visada duodami premikse arba liždale, o ne sveriami atskirai. Klaidos čia būna „koncentracijos“ klaidos — premiksas parinktas ne tai grupei, liždalą ližia tik dalis bandos, arba tas pats premiksas naudojamas tiek užtrūkusioms, tiek melamoms.

Praktiškai tai reiškia, kad du ūkiai su tuo pačiu „mineralinių papildų“ įrašu sąskaitoje gali būti visiškai skirtingoje situacijoje. Vienas įmaišo tikslinį kiekį į TMR ir žino, kiek gauna kiekviena karvė. Kitas pastato liždalą ganykloje ir tikisi, kad gyvuliai pasiims tiek, kiek reikia — o jie pasiima tiek, kiek nori, ir labai nevienodai.

Kitas skirtumas, kurį verta žinoti: makroelementų trūkumas dažniau pasireikškia ūmiai ir aiškiai (pieno kardašiai, tetanija), o mikroelementų — lėtai ir neaiškiai. Todėl mikroelementai ir būna ta dalis, kuri ūkyje „tyliai“ kainuoja keletą metų.

Požymių žemėlapis: nuo to, ką matote, prie to, ko gali trūkti

Ši lentelė — ne diagnozės įrankis. Ji skirta susiaurinti ratą: jei bandoje kartojasi tam tikras požymis, verta patikrinti, ar racione nebėra šalia nurodytų elementų problemos. Kiekvienas požymis turi ir kitų, dažnai svarbesnių priežasčių — jos nurodytos trečiame stulpelyje, ir jas reikia atmesti pirma.

Ką matote bandoje	Kuriuos elementus verta patikrinti	Ką būtina atmesti pirmiau
Prastas apvaisinimas, tylūs rujos požymiai	Selenas, cinkas, jodas, fosforas	Energijos balansas po veršiavimosi, rujos stebėjimo kokybė, sėklinimo laikas
Dažnai pasiliekančios nuovalos	Selenas, vitaminas E, cinkas	Užtrūkimo laikotarpio racionas, veršiavimosi sunkumai, higiena
Veršeliai silpni, blogai kyla per pirmas paras	Selenas, jodas, varis (motinos racione)	Krekenos kokybė ir laikas, tvarto temperatūra, veršiavimosi eiga
Lėtas veršelių augimas po pirmo mėnesio	Cinkas, varis, kobaltas	Pieno arba pakaitalo kiekis, startinio pašaro prieinamumas, vanduo
Blogi nagai, dažni šlubavimai	Cinkas, varis, manganas, biotinas	Prieskrandžių acidozė, guoliav. paklotas, nagų karšymo dažnis
Prašviesęs, šiurkštus plaukas, šviesesni ratilai apie akis	Varis	Parazitai, baltymų trūkumas, kirmavimas
Karvės guli po veršiavimosi, kelti sunku	Kalcis, magnis, fosforas	Užtrūkusių racionas (DCAD), nutukę gyvuliai, veršiavimosi trauma
Nervingumas, raumenų drebėjimas ganykloje pavasarį	Magnis	Staigus perkėlimas į jauną žolę, kalio perteklius pašare
Karvės ližia sienas, žemę, metalines konstrukcijas	Natris, fosforas, bendras mineralų disbalansas	Liždalo arba druskos prieinamumas, vandens kokybė
Padidėjusi skydliaukė veršeliams, gimsta silpni	Jodas	Motinų raciono sudėtis užtrūkimo metu
Bloga apetito būklė, sulėtėjęs augimas be aiškios priežasties	Kobaltas (per vitaminą B12), fosforas	Pašaro skonis, mikotoksinai, vandens kiekis
Prastėjanti pieno kokybė, dažnesni mastitai	Selenas, cinkas, varis — kaip imuninio atsako veiksniai	Melžimo higiena, įrangos būklė, guoliavietės — žiūrėti [mastito straipsnį]

Dvi taisyklės, kaip šia lentele naudotis.

Pirma: skaičiuoja tik kartojimasis. Vienas veršelis su prasta pradžia — ne mineralų signalas. Trys iš dešimties per mėnesį — jau signalas. Mineralų trūkumas veikia visą grupę, kuri gauna tą patį racioną, todėl jis pasireikškia dažniu, o ne pavieniais atvejais.

Antra: keli požymiai kartu stipriau nei vienas. Jei tuo pačiu metu blogėja apvaisinimas, dažnėja pasiliekančios nuovalos ir veršeliai kyla sunkiai — tai jau nuosekli istorija, rodanti į seleną ir jį lydinčius veiksnius. Vienas iš tų požymių atskirai būtų pasakęs mažai.

Organinės ir neorganinės formos: kodėl kaina už kilogramą klaidina

Dviejų premiksų etiketėse gali būti parašytas tas pats cinko kiekis, o poveikis bandoje skirsis. Skirtumą lemia forma, kuria elementas įdedamas.

Neorganinės formos — sulfatai, oksidai, karbonatai. Tai įprastas ir pigiausias būdas. Jos veikia, tačiau jų pasisavinimas priklauso nuo prieskrandžių aplinkos ir nuo to, kas dar yra racione. Oksidai paprastai pasisavinami prasčiausiai, sulfatai — geriau.

Organinės (chelatinės) formos — elementas surištas su aminorūgštimi ar baltymo fragmentu. Toks ryšys apsaugo elementą nuo sąveikų prieskrandžiuose ir leidžia jam pasiekti žarnyną mažiau paveiktam. Už kilogramą jos kainuoja ryškiai brangiau.

Klausimas, kurį verta užduoti, nėra „kuri forma geresnė“. Jis toks: ar šioje grupėje apskritai yra kas trukdo pasisavinimui? Jei racione daug sieros arba molibdeno, jei vandenyje daug sulfatų, jei gyvuliai patiria stresą — organinė forma turi ką spręsti ir priemoka pasiteisina. Jei tokio spaudimo nėra, brangesnė forma duos mažai papildomos naudos.

Praktiškai dauguma ūkių pasirenka mišrų kelią: pagrindą sudaro neorganinės formos, o organinės naudojamos ten, kur kaina pasiteisina labiausiai — užtrūkusioms karvėms prieš veršiavimąsi, ankstyvosios laktacijos grupėje, veršeliams. Tai tą patį biudžetą nukreipia ten, kur poveikis didžiausias.

Ko neverta daryti: perkant lyginti tik kainą už kilogramą papildo. Prasmingas palyginimas — kaina už gyvulį per parą pagal faktinę įmaišymo normą. Dviejų produktų kilogramo kaina gali skirtis dvigubai, o paros kaina gyvuliui — vos keliais centais, nes koncentracijos skirtingos.

Sąveikos: kodėl „įdėjome daugiau“ ne visada reiškia „gyvulys gavo daugiau“

Tai bene svarbiausia šio straipsnio dalis ir dažniausiai praleidžiama. Mineralai vieni kitiems trukdo. Galima įmaišyti pakankamą kiekį pagal popierių ir vis tiek turėti trūkumą bandoje, nes kitas raciono komponentas elementą „suriša“ dar prieskrandžiuose.

Varis, siera ir molibdenas. Klasikinis trikampis. Kai racione ar vandenyje daug sieros ir molibdeno, jie su variu sudaro junginius, kurių gyvulys nepasisavina. Ūkis gali duoti įprastą vario kiekį ir matyti vario trūkumo požymius. Šaltiniai, apie kuriuos verta pagalvoti: sulfatų turintis šulinio vanduo,, rapšų išspaudos, kai kurios ganyklos.

Kalcis ir fosforas. Svarbus ne tik kiekis, bet ir santykis. Per didelis kalcio kiekis užtrūkusių karvių racione — viena dažniausių popartuminio pieno kardašio priežasčių: organizmas „atpranta“ mobilizuoti kalcį iš kaulų ir po veršiavimosi nespėja.

Kalis ir magnis. Gausiai tręštose ganyklose ir siloso žolėje būna daug kalio, o kalis blogina magnio pasisavinimą. Todėl ganyklinė tetanija būna ne dėl to, kad magnio neduota, o dėl to, kad jo buvo per mažai konkuruojančiam kaliui atsverti.

Cinkas, varis ir geležis. Jie dalijasi tais pačiais pasisavinimo keliais, todėl vieno perteklius slopina kitus. Didelis geležies kiekis — dažnai iš žemėmis užteršto siloso arba iš vandens — gali „nuvalgyti“ ir varį, ir cinką.

Selenas ir vitaminas E. Šie du dirba kartu, kaip tos pačios apsaugos sistemos dalys. Vieno trūkumas dalinai kompensuojamas kito pertekliumi, bet tik dalinai. Silose ir šienainyje vitamino E išlieka mažiau nei šviežioje žolėje, todėl žiemos racione šis derinys bandos būklę veikia stipriau.

Išvada praktiška: jei trūkumo požymiai išlieka nepaisant to, kad papildas duodamas — nedidinkite dozės pirmiausia. Pirmiausia pažiūrėkite, kas jį blokuoja. Dozės didinimas be priežasties nustatymo brangus, o kai kuriems elementams (ypač selenui ir variui) — pavojingas.

Kaip apskaičiuoti, kiek papildo iš tikrųjų gauna gyvulys

Dažniausia praktinė klaida nėra neteisingas produktas. Tai skirtumas tarp to, kiek papildo nupirkta, ir to, kiek jo gauna vienas gyvulys per parą.

Skaičiavimo eiga paprasta ir ją verta atlikti kartą per sezoną kiekvienai grupei:

Kiek papildo suvartojama per parą visai grupei? Paėmus mėnesio suvartojimą ir padalijus iš dienų skaičiaus — gaunamas realus, o ne planuotas skaičius.
Kiek gyvulių toje grupėje? Ne ūkyje iš viso — būtent toje grupėje, kuri šerčiama tuo racionu.
Padalykite. Gausite gramų per gyvulį per parą.
Palyginkite su gamintojo nurodyta norma etiketėje toje pačioje grupėje.

Jei rezultatas mažesnis už normą — dalis bandos negauna tiek, kiek numatyta, nors papildas perkamas. Jei didesnis — mokate už tai, kas gali būti ir nereikalinga, o kai kuriems elementams tai ne tik kaina, bet ir rizika.

Dažniausios priežastys, kodėl faktas nesutampa su planu:

Laižalas vietoje įmaišymo. Laižalą dominuojančios karvės laižo daug, droviosios — beveik ne. Vidurkis atrodo gerai, o pusei bandos trūksta. Laižalas tinka kaip papildoma priemonė, o ne kaip vienintelis mineralų šaltinis produktyvioje bandoje.
Netolygus TMR maišymas. Jei premiksas dedamas paskutinis ir maišoma trumpai, priekiniame ir galiniame stalo gale gyvuliai gauna skirtingai.
Nesutampančios grupės. Tas pats premiksas duodamas ir užtrūkusioms, ir melamoms. Vienai grupei jis per stiprus, kitai per silpnas.
Atsiskyrimas. Miltelinis premiksas pabyra į TMR apačią arba lieka maišytuve.
Susidėję šaltiniai. Kombinuotasis pašaras ir premiksas gali abu turėti tuos pačius mikroelementus. Sudedant kartais išeina daugiau, nei planuota — ypač aktualu selenui.

Paprastas, bet naudingas patikrinimas: pradėkite nuo etikečių. Sudėkite į vieną lentelę visus raciono šaltinius, kuriuose yra mineralų — kombinuotąjį pašarą, premiksą, kreidą, druskos laižalą — ir sudėkite, kiek iš visų jų kartu susidaro kiekvieno elemento. Toks vienas lapas dažnai atsako į klausimą, kurį kitaip svarstoma metus.

Kada verta daryti tyrimą, o kada užtenka perskaičiuoti racioną

Ne kiekvienas įtarimas vertas laboratorijos. Bet yra situacijų, kur be tyrimo sprendimas būtų spėjimas, o spėjimas mineralų srityje kainuoja į abi puses.

Užtenka perskaičiuoti racioną, kai:

Ūkis nėra atlikęs paprasto skaičiavimo, aprašyto aukščiau — pirmiausia reikia sužinoti faktinę dozę
pasikeitė pašaro partija, ganykla ar siloso duobė, o požymių dar nėra
keičiamos šėrimo grupės arba pereinama nuo žiemos prie ganyklinio raciono
svarstoma, ar papildas apskritai reikalingas

Verta daryti tyrimą, kai:

požymiai kartojasi visoje grupėje, nors papildas duodamas pagal normą
įtariama sąveika — pavyzdžiui, daug sieros vandenyje ar molibdeno pašare
prieš keliant papildo dozę elementui, kurio perteklius pavojingas (selenas, varis)
reprodukcijos rodikliai krenta be aiškios kitos priežasties
sprendimas brangus — pereinama prie organinių formų visai bandai

Ką galima tirti:

Tyrimas	Ką parodo	Kada tinka
Kraujo tyrimas	Kai kurių elementų būklę gyvulio organizme	Kai įtariamas selenas, varis, fosforas, magnis
Pašaro tyrimas	Ką iš tikrųjų turi jūsų silosas, šienainis, grūdai	Kiekvienai naujai duobei ar partijai; pagrindas skaičiavimui
Vandens tyrimas	Sulfatus, geležį, kietumą	Kai ūkis naudoja šulinį ir yra vario trūkumo požymių
Kepenų mėginių tyrimas	Kai kurių mikroelementų atsargas	Retesnis; svarstytinas kartu su veterinarijos gydytoju

Svarbu, kaip imamas mėginys. Vieno gyvulio kraujas apie bandą pasako mažai. Prasmingas tyrimas — kelių tos pačios grupės gyvulių, panašaus amžiaus ir laktacijos stadijos, paimti tuo pačiu metu. Kiek jų reikia ir kuriuos rinkti, sprendžia veterinarijos gydytojas — ir tai kaip tik tas klausimas, su kuriuo verta skambinti prieš imant, o ne po.

Rezultatų vertinimas taip pat nėra automatiškas. Skaičius už normos ribų dar nerodo priežasties, o kai kurių elementų rodikliai kraujyje keičiasi lėtai. Todėl tyrimas skaitomas kartu su racionu ir su tuo, ką matote tvarte — ne atskirai.

Grupės: kodėl vienas premiksas visiems netinka

Mineralų poreikis keičiasi ne tik pagal produktyvumą, bet ir pagal tai, ką gyvulio organizmas tuo metu daro. Todėl ūkiai, kurie išskiria bent tris grupes, mineralų klausimą valdo daug lengviau nei tie, kurie turi vieną universalų produktą.

Veršeliai. Pirmomis savaitėmis prieskrandžiai dar neveikia, todėl mineralai ateina su pienu arba pakaitalu ir su startiniu pašaru. Kritinės vietos — selenas ir jodas (jie labai priklauso nuo to, ką gavo motina užtrūkimo metu) bei cinkas ir varis augimo ir imuniteto laikotarpiu. Prasta veršelių pradžia dažnai yra užtrūkusių karvių raciono atspindys, o ne veršelių šėrimo klaida.

Telės. Čia lemia kaulų ir raumenų formavimasis, todėl svarbus kalcio ir fosforo santykis, taip pat varis ir cinkas nagų kokybei. Telės dažnai būna ta grupė, kuri gauna „tai, kas lieka“ — ir tai matosi po kelerių metų, kai jos įeina į bandą prastesnės būklės nei turėtų.

Užtrūkusios. Tai svarbiausia grupė mineralų požiūriu ir ta, kur dauguma problemų užprogramuojama. Pagrindinė užduotis — paruošti organizmą mobilizuoti kalcį po veršiavimosi, o ne įsotinti jį kalciu iš anksto. Čia sprendžiamas ir DCAD (katijonų–anijonų balanso) klausimas, ir selenas bei vitaminas E, kurie veikia ir motiną, ir veršelį, ir nuovalų pasišalinimą. Užtrūkusių racionas turi būti atskiras — tai ne ta vieta, kur galima taupyti, nes klaidos kaina matoma per pirmąsias dvi savaites po veršiavimosi.

Ankstyvoji laktacija. Pieno gamyba išneša daug mineralų, o suvartojamas pašaro kiekis dar nepasiekęs aukščiausio taško. Tai laikotarpis, kai organinės formos dažniausiai pasiteisina, nes gyvulys yra strese ir kiekvienas pasisavinimo procentas turi svorį.

Vidurinė ir vėlyvoji laktacija. Poreikis mažėja, pašaro suvartojimas didelis, todėl čia perteklinis papildas dažniausiai reiškia išlaidą be grąžos. Jei ūkyje naudojamas vienas premiksas visiems, būtent šita grupė paprastai gauna per daug — o užtrūkusios ir veršeliai per mažai.

Ganyklinis sezonas atskirai. Jauna žolė turi daug kalio ir mažai magnio — todėl pavasarį magnis tampa atskiru klausimu, net jei visus metus problemų nebuvo. Pereinant į ganyklą verta perskaičiuoti racioną iš naujo, o ne tiesiog tęsti žieminį papildą.