Priežastis, kuri lieka, kai visos kitos atmestos

Bandoje kartojasi kelios bėdos vienu metu: krenta primilis, prastėja apvaisinimas, dažnėja viduriavimai, karvės prasčiau ėda. Racionas perskaičiuotas, mineralai duodami, higiena tvarkinga, veterinarijos gydytojas nieko konkretaus neranda. Tokiais atvejais eilė ateina mikotoksinams.

Problema ta, kad iki tos eilės praeina mėnesiai. Mikotoksinai neturi savo simptomo — jie pasireiškia kitų problemų pavidalu ir dažniausiai silpnai, bet nuolat. Ūkis tuo metu gydo pasekmes: keičia premiksą, perka energetinį papildą, tvarko melžimo higieną. Kiekvienas iš tų veiksmų pats savaime teisingas, bet priežastis lieka duobėje.

Lietuvoje tai nėra egzotika. LAMMC Žemdirbystės instituto tyrime, skirtame konservuotų pašarų rizikai vertinti, kukurūzų ir žolių siloso mėginiuose rasta deoksinivalenolio, zearalenono, T-2 toksino, aflatoksinų ir ochratoksino A — t. y. praktiškai viso pagrindinio sąrašo (LAMMC, 2020).

Šis straipsnis — apie tai, kaip įtarimą paversti atsakymu: kur mikotoksinai atsiranda, ką matyti bandoje, kaip patikrinti ir ką daryti, kai atsakymas teigiamas. Ir apie vieną nemalonų faktą, kurį geriau žinoti iš anksto: kai mikotoksinai pašare jau yra, išimti jų nebeįmanoma. Galima tik valdyti pasekmes ir nepadaryti tos pačios klaidos kitą sezoną.

Pelėsis ir toksinas — ne tas pats

Mikotoksinai yra mikroskopinių grybelių (pelėsių) gaminami cheminiai junginiai. Grybelis — gyvas organizmas; toksinas — jo išskirta medžiaga. Ir būtent šis skirtumas paaiškina, kodėl problema tokia klastinga.

Pirma: pelėsis matomas, toksinas — ne. Balta arba žalsva danga siloso krašte yra signalas, bet ne matas. Toksinas būna ten, kur pelėsis augo, o ne tik ten, kur jį dabar matote.

Antra: pelėsis žūva, toksinas lieka. Šitas punktas praktikoje kainuoja daugiausia. Pelėsius naikina džiovinimas, rūgštinė siloso aplinka, kai kurie konservantai. Mikotoksinai lieka — jie chemiškai stabilūs, nesuyra nei džiovinant, nei silosuojant, nei laikant.

Trečia: ne kiekvienas pelėsis gamina toksinus. Toksinų susidarymą lemia grybelio rūšis ir sąlygos — temperatūra, drėgmė, augalo stresas. Todėl pašaras gali atrodyti pelėsiuotas ir būti palyginti švarus, o gali atrodyti normaliai ir būti užterštas.

Ketvirta: galvijai atsparesni nei kiaulės, bet ne atsparūs. Prieskrandžių mikroorganizmai dalį mikotoksinų suskaido, ir todėl ilgai buvo manoma, kad galvijams tai ne problema. Tačiau apsauga veikia tik tada, kai prieskrandžiai sveiki. Aukšto produktyvumo karvė, kurios racione daug krakmolo ir kuri ribojasi su acidoze, šios apsaugos turi mažiau — o tai būtent tos karvės, kurios ūkiui svarbiausios.

Iš to seka viena praktinė išvada, kuri kartojasi visame straipsnyje: mikotoksinų klausimas išsprendžiamas prieš sudėjimo į duobę ir į aruodą, o ne prie pašaro stalo.

Pagrindinės grupės ir kur jos susidaro

Mikotoksinų yra šimtai, bet praktikoje Lietuvos pieno ūkiui aktualios kelios. Svarbiausia žinoti, kada jos susidaro — lauke dar prieš derlių ar sandėlyje po jo — nes nuo to priklauso, ką galima padaryti.

Mikotoksinas	Kur susidaro	Kas būdinga	Pagrindinė rizika galvijams
Deoksinivalenolis (DON)	Lauke, ypač šlaptais metais	Dažniausiai randamas javuose ir kukurūzuose	Mažėja pašaro ėdimas, prastėja prieskrandžių veikla
Zearalenonas (ZEA)	Lauke, vėliau ir sandėlyje	Hormoninio poveikio junginys	Reprodukcijos sutrikimai, netipinė ruja
T-2 toksinas	Lauke, vėsesnėmis sąlygomis	Vienas agresyviausių	Gleivinės pažeidimai, imuniteto slopinimas
Aflatoksinai (B1)	Sandėlyje, šiltai ir drėgnai	Vienintelis, pereinantis į pieną (kaip M1)	Pieno sauga — teisinis, ne tik sveikatos klausimas
Ochratoksinas A	Sandėlyje	Blogo laikymo rodiklis	Inkstų pažeidimai

Dvi šios lentelės eilutės nusipelnė atskiro dėmesio.

Aflatoksinas B1 yra vienintelis, kurio problema išeina už ūkio ribų. Karvės organizme jis virsta aflatoksinu M1 ir patenka į pieną. Tai reiškia, kad tai nebe šėrimo klausimas, o pieno saugos klausimas, kurį reguliuoja teisės aktai ir kuris gali sustabdyti pieno pridavimą. Lietuvoje aflatoksinų rizika mažesnė nei pietų šalyse, bet ji ateina su importuotomis žaliavomis — ypač kukurūzais ir išspaudomis.

Zearalenonas pasireiškia ten, kur ūkiai jo netikisi — reprodukcijoje. Jei apvaisinimas krenta be aiškios priežasties, o mineralai ir energija tvarkoje, tai viena iš versijų, kurią verta patikrinti.

LAMMC tyrime kukurūzų silose rasti visi šie junginiai, o žolių silose — panašūs rezultatai, nors DON užterštumas mažesnis (LAMMC, 2020).

Požymių žemėlapis: kada verta įtarti

Mikotoksinai neturi vieno būdingo požymio. Tačiau jie turi būdingą piešinį: kelios problemos vienu metu, visos vidutinio stiprumo, visos atsparios įprastiems sprendimams.

Ką matote bandoje	Ką būtina atmesti pirmiau	Kodėl tai gali būti mikotoksinai
Karvės prasčiau ėda, pašaras lieka ant stalo	Pašaro skonis, vandens prieinamumas, karščio stresas	DON tiesiogiai mažina ėdimą
Krenta primilis be raciono pokytčio	Siloso duobės pasikeitimas, acidozė, šėrimo režimas	Mažesnis ėdimas plius prieskrandžių veiklos slopinimas
Blogėja apvaisinimas, netipinė ruja	Energijos balansas, mineralai, rujos stebėjimas	ZEA veikia kaip hormonas
Dažnėja viduriavimai, skystas mėšlas	Raciono struktūra, krakmolo perteklius, parazitai	Gleivinės pažeidimai
Dažnėja infekcijos, blogai atsako į gydymą	Biosauga, gyvulio tankumas, vakcinacija	Imuniteto slopinimas
Somatinių ląstelių šuoliai be aiškios priežasties	Melžimo higiena, įranga, guoliavietės	Silpnesnis imuninis atsakas
Problemos prasidėjo atidarius naują duobę ar aruodą	Sudėties pokytis, perėjimo greitis	Tai stipriausias įtarimo signalas iš visų

Paskutinė eilutė svarbiausia. Jei problemos prasidėjo per savaitę ar dvi po to, kai atsidarė nauja siloso duobė arba pradėtas naudoti kitas grūdų aruodas — tai jau ne įtarimas, o versija, kurią verta tikrinti pirmąją.

Antras stiprus signalas — kai problema palietė vieną grupę, bet ne kitą. Jei blogiau tik ten, kur duodamas konkretus pašaras, atsakymas greičiausiai yra tame pašare.

Trečias — kai keli šios lentelės požymiai atsirado kartu. Atskirai kiekvienas turi paprastesnį paaiškinimą. Kartu jie sudaro tą patį piešinį, kurį mikotoksinai ir palieka.

Kur jie atsiranda: rizikos taškai ūkyje

Mikotoksinai į pašarą patenka dviem keliais — atkeliauja su žaliava iš lauko arba susidaro ūkyje. Antrasis kelias yra tas, kurį galima valdyti.
Lauke, dar prieš nuimant. Drėgna vasara, užsitęsusi javapjūtė, gulusi žolė, pažeistos kukurūzų burbuolės — visa tai didina grybelių augimą dar augale. Čia ūkio galimybės ribotos: sėjomaina, veislės parinkimas, laiku atliekama pjūtis. Šiam keliui būdinga tai, kad derlius jau ateina užterštas, ir jūs to nepakeisite.

Siloso duobėje — ten, kur yra deguonies. Tai pagrindinis ūkinis rizikos taškas. Pelėsiai auga tik esant orui, todėl silosas genda ne visur vienodai: rizika susitelkia kraštuose, kampuose, po plėvele ir pjaunamajame paviršiuje. Prastas sandarinimas, pažeista plėvelė, nepakankamas suslegimas, per lėtas iššėrimas — visos šios klaidos veda į tą patį rezultatą.

LAMMC rekomendacijose tinkamo siloso rodikliai nurodomi konkretūs: pH 3,8–4,6, apie 35 % sausosios medžiagos optimalioje pjūtyje, smulkinimas 3–4 cm, suslegimas apie 200 kg/m³, sandarus uždengimas ne tik viršaus, bet ir kraštų (LAMMC, 2020). Tai nėra mikotoksinų skyrius — tai siloso technologijos skyrius. Bet būtent jis ir yra mikotoksinų prevencija.

Grūdų sandėlyje. Čia lemia drėgmė ir temperatūra. Neatvėsę supilti grūdai, kondensatas bokšto sienose, prastas vėdinimas, senas likutis aruodo dugne — kiekvienas iš šių dalykų duoda pelėsiui sąlygas. Aflatoksinai ir ochratoksinas A yra būtent sandėlio toksinai.

Sumaltame pašare. Sumaltas mišinys drėgmę traukia greičiau nei grūdai, todėl laikomas ilgai jis rizikingesnis. Tai viena iš priežasčių, kodėl pašaro gamyba ūkyje planuojama savaitėmis, o ne pusmečiais.

Ant pašaro stalo. Vasarą TMR gali pradėti kaisti per kelias valandas. Tai ne tik suvartojimo klausimas — tai dar viena vieta, kur grybeliai gauna šilumą, drėgmę ir deguonį vienu metu.

Atvežtinėse žaliavose. Kukurūzai, išspaudos ir rupės iš šiltesnių šalių gali atsinešti aflatoksinų, kurių Lietuvos lauke praktiškai nebūna. Tai tas atvejis, kai verta klausti tiekėjo apie partijos tyrimą.

Kaip patikrinti: tyrimas ir mėginio ėmimas

Mikotoksinų negalima nustatyti nei žiūrint, nei užuodžiant. Vienintelis būdas — laboratorinis pašaro tyrimas.

Ką tyrimas parodo: kurių mikotoksinų yra ir kokia jų koncentracija tame mėginyje. Rezultatas lyginamas su rekomenduojamomis ribomis. LAMMC rekomendacijose kukurūzų silosui nurodomos tokios neperžengtinos vertės: DON — 5 000 µg/kg, ZEA — 500 µg/kg, T-2 — 250 µg/kg, aflatoksinų suma — 5 µg/kg (LAMMC, 2020).

Ko tyrimas neparodo: kas vyksta kitoje duobės vietoje. Mikotoksinai pasiskirsto labai netolygiai — vienas šviežias mėginys nereiškia, kad duobė švari, o vienas užterštas nereiškia, kad visa duobė netinkama. Todėl mėginio ėmimas svarbesnis nei pati analizė.

Kaip imti mėginį teisingai:

Imkite iš kelių vietų — ne iš vienos saujos. Iš pjaunamojo paviršiaus — iš viršaus, vidurio, apačios ir abiejų kraštų.
Neišrinkinėkite. Instinktas sako paimti pelėsiuotą gabalą — bet tada gausite atsakymą apie tą gabalą, o ne apie tai, ką ėda banda. Jei norite žinoti abu dalykus, imkite du atskirus mėginius ir taip juos ir pažymėkite.
Sumaišykite ir sumažinkite. Iš surinktos masės gerai išmaišius imamas galutinis mėginys.
Neuždelskite. Mėginys vežamas kuo greičiau; jei ne iš karto — šaldomas, nes šiltai laikomas jis toliau genda.
Užrašykite, iš kur. Duobė, aruodas, data, grupė, kuriai šeriama. Be to rezultatas būs skaičius be konteksto.

Kada verta tirti, o kada ne. Tyrimas prasmingas tada, kai rezultatas pakeis sprendimą: atidarius naują duobę ar partiją, kai bandoje kartojasi požymių derinys, prieš perkant didelę žaliavos partiją, arba kai renkatės tarp brangaus sprendimo ir pigaus. Jei sprendimas bus tas pats bet kuriuo atveju — tyrimas tik išlaida.

Tai vienas iš tų klausimų, kur verta paskambinti prieš, o ne po: ką tirti ir kiek mėginių reikia, priklauso nuo to, ką matote bandoje. RVAC specialistai padeda sudėlioti tyrimo planą ir perskaityti rezultatą kartu su racionu.

Prevencija: kur iš tikrųjų sprendžiamas šis klausimas

Kadangi susidariusių mikotoksinų išimti neįmanoma, visa reali kova vyksta anksčiau. Prevencija nesiskiria nuo geros silosavimo ir sandėliavimo praktikos — tai ta pati technologija, tik žiūrint iš kitos pusės.

Silose:

Pjūtis optimaliu subrendimu ir sausosios medžiagos rodikliu. LAMMC nurodo apie 35 % sausosios medžiagos; per šlapia masė fermentuojasi blogiau, per sausa — blogai suslegiama.
Smulkinimas 3–4 cm. Tai ne tik ėdimo, bet ir suslegimo klausimas.
Suslegimas apie 200 kg/m³. Oras duobėje — pagrindinė pelėsių sąlyga.
Sandarinimas ne tik iš viršaus, bet ir kraštų. Kraštai yra ta vieta, kur pelėsiai atsiranda pirmiausia.
Konservantas pagal situaciją. Tai tiesiogiai susijęs klausimas — plačiau siloso konservantų straipsnyje.
Pakankamas iššėrimo greitis. Jei pjaunamasis paviršius stovi per ilgai, jis kaista ir pelėja. Duobės plotis turi atitikti bandos dydį, o ne atvirkščiai.
Švari pjūtis. Kuo mažiau žemės masėje — tuo mažiau grybelių į ją patenka. LAMMC atskirai pažymi ir subrendusių žolių sėklų riziką.

Grūduose:

Džiovinti iki laikymui saugios drėgmės ir atvėsinti prieš supilant.
Vėdinti ir stebėti temperatūrą — kaistantis aruodas yra pirmasis signalas.
Išvalyti talpyklą prieš naują partiją. Senas likutis apačioje yra grybelių šaltinis naujam derliui.
Neperkrauti sandėliavimo termino — kuo ilgiau laikoma, tuo daugiau progos.

Pašaro ruošime:

Malti tiek, kiek bus sunaudota per savaites, o ne per mėnesius.
Vasarą nešerti didesnio kiekio, nei suvalgoma, kad TMR nešiltų ant stalo.
Laikyti pašarą vėsiai ir sausai.

Visi šie punktai atrodo kaip „žinoma“. Tačiau mikotoksinų požiūriu jie įgauna kitą svorį: tai ne kokybės smulkmenos, o vienintelė esanti apsauga. Po sudėjimo į duobę kitų svertų nebelieka.

Ką daryti, kai mikotoksinų jau yra

Čia reikia pasakyti tiesiai: stebuklingo sprendimo nėra. Mikotoksinai iš pašaro neišimami — nei kaitinant, nei plaunant, nei kitaip apdorojant. Galima tik sumažinti, kiek jų gauna gyvulys, ir apsaugoti tas grupes, kurioms tai svarbiausia.

Nustokite šerti tai, kas akivaizdžiai sugedo. Pelėsiuotas siloso kraštas, kaistantis sluoksnis, sugedęs grūdų likutis — tai išmetama, ne „sumaišoma su geru“. Sumaišymas neatskiedia problemos, jei jos šaltinis lieka racione kasdien.
Skieskite. Jei tyrimas rodo saikingai pakilusias vertes, užterštą pašarą galima duoti mažesne dalimi, likusį racioną sudarant iš švaresnių šaltinių. Tai vienintelis būdas, veikiantis tiesiogiai koncentracijai.
Perskirstykite pagal grupes. Jei duobė abejotina, ji pirmiausia nušalinama nuo jautriausių grupių: užtrūkusių, veršelių, telėčių ir ankstyvosios laktacijos karvių. Tos pačios koncentracijos poveikis šioms grupėms didesnis.
Mikotoksinų rišikliai — su realiais lūkesčiais. Rinkoje yra priedų, kurie mikotoksinus suriša žarnyne, kad jie būtų mažiau pasisavinami. Jie gali padėti, bet svarbu žinoti tris dalykus: skirtingi rišikliai veikia skirtingus toksinus, nė vienas nesuriša visų, ir nė vienas nepaverčia blogo pašaro geru. Rišiklis yra pagalba, kol tvarkoma priežastis — ne sprendimas vietoj jos.
Palaikykite prieskrandžius. Kadangi pagrindinė galvijų apsauga yra prieskrandžių mikroflora, viskas, kas ją stabilizuoja — pakankama struktūrinė ląsteliena, kontroliuojamas krakmolo kiekis, stabilus šėrimo režimas — netiesiogiai veikia ir mikotoksinų toleranciją.
Pažymėkite duobę ir grupę. Užterštas pašaras turi būti ženklintas, kad kitas žmogus ūkyje jo nepadėtų ten, kur nereikia. Tai skamba smulkiai, bet būtent čia problema dažniausiai grįžta.

Ko daryti negalima:

Kaitinti, džiovinti ar silosuoti iš naujo — toksinai nesuyra.
Tikėtis, kad „karvės prisitaikys“ — neprisitaiko.
Didinti energetinių ar mineralinių papildų dozę, tikintis kompensuoti — tai gydo pasekmę ir brangiai.
Duoti užterštą pašarą veršeliams, „nes jie mažai suvalgo“ — jų jautrumas kaip tik didesnis.

Ir pagrindinis dalykas, kurį verta išsaugoti kitam sezonui: jei mikotoksinai rasti, tai reiškia, kad kur nors grandinėje — lauke, duobėje ar sandėlyje — buvo sąlyga, kuri pasikartos. Vertingiausia, ką galima padaryti šiemet, yra rasti tą vietą.