Brangiausia raciono eilutė, perkama pagal įprotį

 

Daugelyje pieno ūkių kombinuotasis pašaras yra didesnė išlaidų dalis nei bet kas kitas, išskyrus darbą. Ir tuo pačiu tai pirkinys, kuris dažniausiai pasirenkamas paprasčiausiai — pagal kainą už toną, pagal tą patį tiekėją kaip pernai, arba pagal baltymų procentą maišo etiketėje.

Kiekvienas iš šių trijų kriterijų atskirai klaidina. Kaina už toną nieko nesako, kol nežinoma, kiek to pašaro reikia kilogramui pieno. Tas pats tiekėjas gali būti geras, bet jūsų racionas per tuos metus pasikeitė — pasikeitė silosas, pasikeitė bandos produktyvumas. O baltymų procentas yra bene labiausiai klaidinantis skaičius visoje etiketėje, ir šiame straipsnyje paaiškinsime kodėl.

Kombinuotasis pašaras nedirba vienas. Jis pridedamas prie to, ką ūkis jau turi — prie siloso, šienainio, šiaudų, savų grūdų. Todėl teisingas klausimas nėra „kuris pašaras geriausias“, o „ko trūksta mano racionui ir kiek tai kainuoja užpildyti“. Du ūkiai su tokia pat banda gali teisingai pirkti visiškai skirtingus pašarus, nes vienas turi prasčiausnį silosą, o kitas savo miežių.

Šis straipsnis — apie tai, ką realiai reiškia etiketės skaičiai, kaip palyginti du pasiūlymus, kad palyginimas būtų prasmingas, ir kada verta gaminti pačiam, o kada pirkti gatavą.

 

Koncentratas, papildas, pilnaracionis — trys skirtingi produktai

 

Prekyboje žodis „kombinuotasis pašaras“ dengia bent tris skirtingus dalykus. Jie skiriasi tuo, kiek raciono jie pakeičia, ir todėl jų negalima lyginti tarpusavyje nei pagal kainą, nei pagal sudėtį.

Koncentratas (papildomasis pašaras). Tai energijos ir baltymų šaltinis, duodamas šalia stambiųjų pašarų — siloso, šienainio, šiaudų. Jis sudaro dalį raciono, o ne visą. Dažniausias variantas pieniniuose ūkiuose.

Baltyminis arba mineralinis papildas. Koncentruotas produktas, skirtas užpildyti konkrečią spragą — pavyzdžiui, pridėti baltymų prie savo grūdų. Jo duodama nedaug, keletą šimtų gramų ar porą kilogramų. Kaina už toną aukščiausia, bet paros kaina gyvuliui gali būti maža. Tinka ūkiams, kurie turi savo grūdų ir nori iš jų pasidaryti pilnavertį mišinį.

Pilnaracionis pašaras. Skirtas duoti vieną, be jokių kitų pašarų. Galvijų ūkiuose retas — naudojamas nebent veršeliams ankstyvuoju laikotarpiu (startinis pašaras) arba specifinėse situacijose.

Praktinė išvada perkant: pirmas klausimas tiekėjui turi būti ne „kiek kainuoja tona“, o „kiek šio pašaro reikia duoti vienam gyvuliui per parą mano racione“. Be šio skaičiaus kainų palyginti neįmanoma — brangesnis papildas, kurio duodama pusantro kilogramo, gali kainuoti mažiau per parą nei pigesnis koncentratas, kurio reikia kelis kartus daugiau.

Trečias variantas, apie kurį verta pagalvoti atskirai — pašaro gamyba ūkyje iš savų grūdų ir perkamo papildo. Apie tai — skyriuje apie gamyklinį ir savą malimą.

 

Kaip skaityti etiketę

 

Pašaro etiketėje privalo būti nurodyta žaliavų sudėtis, analitinės sudedamosios dalys, priedai ir šėrimo nurodymai. Skaityti reikia iš galo į priekį — ne nuo pavadinimo, o nuo skaičių.

Etiketės eilutė	Ką ji iš tikrųjų rodo	Į ką žiūrėti
Žaliavinė baltyminė medžiaga (ŽB)	Bendrą azoto kiekį, perskaičiuotą į baltymus	Neparodo nei baltymų kokybės, nei pasisavinimo — žiūrėti kartu su žaliavų sąrašu
Žaliavinė ląsteliena (skaidulos)	Kiek pašare sunkiai virkinamų dalių	Aukštas skaičius koncentrate rodo daug lukstų ar priemaišų
Žali pelenai	Bendrą mineralinių medžiagų kiekį	Labai aukštas skaičius be aiškaus mineralų paaiškinimo — signalas patikrinti žaliavas
Žali riebalai	Energijos tankį	Svarbu ankstyvai laktacijai; per daug — gali trikdyti prieskrandžių darbą
Drėgmė	Kiek perkate vandens	Svarbu lyginant kainas: 14 % ir 11 % drėgmės pašarai — skirtingi pirkiniai
Priedai (vitaminai, mikroelementai)	Ką dar gaunate be pagrindinių medžiagų	Būtina sudėti su premiksu, kad nebūtų dvigubo kiekio
Šėrimo norma	Kiek gamintojas numatė duoti	Tai ir yra skaičius, pagal kurį skaičiuojama tikroji kaina

Trys vietos, kuriose lengviausia apsigauti.

Pirma: aukštas baltymų procentas nereiškia gero pašaro. Azotą galima pakelti pigiomis žaliavomis arba neproteinėmis medžiagomis. Etiketėje skaičius atrodys gerai, o karvė iš to gaus mažiau, nei tikėjotės.

Antra: žaliavų sąrašas svarbesnis už pavadinimą. Produktai vadinami „pieninga“, „super“, „plius“ — tai rinkodara. Žaliavų sąrašas yra faktas.

Trečia: priedus reikia sudėti su tuo, ką jau duodate. Jei kombinuotajame pašare jau yra mikroelementų, o ūkis atskirai maišo premiksą, dalis elementų gali sutapti. Kai kuriems (selenui) tai turi ribą.

 

Baltymai nėra vienas dalykas

 

Šis skyrius paaiškina, kodėl du pašarai su vienodu baltymų procentu duoda skirtingą rezultatą. Tai bene naudingiausias dalykas, kurį galima žinoti perkant.

Galvijas turi prieskrandžius, kuriuose gyvena mikroorganizmai. Dalis su pašaru atkeliavusių baltymų ten suskaidoma — mikroorganizmai juos suvartoja ir patys tampa baltymų šaltiniu. Kita dalis prieskrandžius praeina nesuskaidyta ir pasiekia žarnyną, kur pasisavinama tiesiogiai.

Prieskrandžiuose skaidus baltymas reikalingas patiems mikroorganizmams. Jei jo trūksta, mikrobinė veikla suprastėja ir nukenčia viso raciono — taip pat ir siloso — panaudojimas.

Prieskrandžiuose neskaidus baltymas reikalingas ten, kur mikrobinio baltymo nepakanka — aukšto produktyvumo karvėms ankstyvoje laktacijoje ir sparčiai augantiems gyvuliams.

Skirtingos žaliavos duoda skirtingą pusiausvyrą. Rapšų ir sojų produktai, apdoroti termiškai, duoda daugiau neskaidžiojo baltymo. Grūdai ir kai kurios išspaudos — daugiau skaidžiojo. Karbamidas duoda tik azotą mikroorganizmams ir etiketėje pakelia ŽB skaičių, nors baltymo kaip tokio neprideda.

Todėl du pašarai po 18 % ŽB gali būti visiškai skirtingi pirkiniai. Aukšto produktyvumo bandai svarbu, iš kur tie 18 % ateina; mažesnio produktyvumo bandai, gerai aprūpintai kokybišku silosu, skirtumas būs mažiau juntamas.

Praktinis klausimas tiekėjui: iš kokių žaliavų ateina baltymas ir kokia dalis jo praeina prieskrandžius? Rimtas tiekėjas į šį klausimą atsako. Jei atsakymas — „tiek ir tiek procentų“ ir daugiau nieko, tai ir pasako, kiek dėmesio produktui skirta.

 

Žaliavų sąrašas: eiliškumas pasako daugiau nei pavadinimas

 

Žaliavos etiketėje išvardijamos pagal kiekį — daugiausia turinči pirma. Todėl pirmi trys sąrašo įrašai pasako, koks tai produktas iš tikrųjų.

Dažniausios žaliavos ir jų vaidmuo:

Žaliava	Ką duoda	Kada svarbu
Kukurūzai	Daug krakmolo, greitai virkinamos energijos	Aukštam produktyvumui; per daug — acidozės rizika
Miežiai	Energiją, greitesnis skaidymasis nei kukurūzų	Daugumos racionų pagrindas Lietuvoje
Kviečiai	Daug krakmolo, greitas skaidymasis	Riboti kiekį — didina acidozės riziką
Rapšų išspaudos ir rupės	Baltymą ir riebalus	Populiaru; būtina stebėti sieros kiekį dėl vario sąveikos
Sojų rupė	Aukštos kokybės baltymą	Brangesnė; termiškai apdorota duoda neskaidžiojo baltymo
Saulėgrąžų išspaudos	Baltymą ir skaidulą	Pigesnis baltymo šaltinis, mažesnė koncentracija
Kviečių sėlenos	Skaidulą, fosforą	Gerina raciono struktūrą, mažina energijos tankį
Cukrinių runkelių griežiniai (žomos)	Lėtai virkinamą energiją	Gera alternatyva krakmolui; mažina acidozės riziką
Melasa	Cukrų, gerina skonį ir rišlumą	Padeda suvartojimui; kiekis ribotas

Ką rodo sąrašo pradžia:

• Pirmi du įrašai — grūdai → tai energijos produktas; baltymą turėsite gauti kitur
• Pirmi įrašai — rupės ir išspaudos → baltyminis produktas; energijos iš jo nesitikėkite
• Prasideda nuo sėlenų ar lukstų → atsargiai: pigus užpildas, kuris išpučia masę, o ne maistinę vertę
• „Augalinės kilmės šalutiniai produktai“ be konkretaus pavadinimo → tai leidžia gamintojui keisti sudėtį pagal rinkos kainas. Ūkiui tai reiškia, kad partijos gali skirtis.

Paskutinis punktas svarbus nuolatiniam pirkėjui. Jei sudėtis aprašyta bendrai, tas pats pavadinimas gali žiemą ir vasarą turėti skirtingą turinį — ir tai matysis bandoje, ne etiketėje.

 

Grupės: kodėl vienas pašaras visiems netinka

 

Mažuose ir vidutiniuose ūkiuose dažnai perkamas vienas kombinuotasis pašaras visai bandai. Tai suprantama logistiškai, bet brangu: pašaras, kuris tinka melamai karvei, telėms yra per stiprus, o užtrūkusioms — tiesiog netinkamas.

Veršeliams (startinis pašaras). Tikslas — kuo greičiau paleisti prieskrandžių veiklą. Reikalingas skanus, ne per smulkiai maltas pašaras (geriau granuliuotas ar dribsniuotas) su aukštos kokybės baltymu. Veršelis jį turi noriai ėsti nuo pirmųjų savaičių. Taupyti čia nelogiška: šis laikotarpis lemia būsimos karvės produktyvumą.

Telėms. Tikslas — tolygus augimas be nutukimo. Per daug energijos turintis pašaras telę nutukina, o nutukusi telė blogiau veršiuojasi ir mažiau duoda per pirmą laktaciją. Todėl čia reikia daugiau baltymo santykinai su energija, o ne atvirkščiai.

Užtrūkusioms, ankstyvoji laktacija. Didžiausias poreikis ir mažiausias suvartojimas — energijos tankis ir baltymo kokybė svarbiausi. Čia pasiteisina brangesnis produktas.

Užtrūkusioms, vidurinė ir vėlyvoji laktacija. Poreikis mažėja, pašaro suvartojama daug. Čia paprastai galima pereiti prie pigesnio koncentrato — ir čia sutaupoma daugiausia, jei ūkis grupuoja.

Užtrūkusioms. Visai kitas uždavinys: ne maitinti, o paruošti. Energijos reikia nedaug, o svarbiausia — mineralų balansas ir prieskrandžių paruošimas būsimam racionui. Melamoms skirtas pašaras čia ne tik nereikalingas — jis kenkia.

Praktinė vidurio išeitis ūkiams, kurie negali laikyti keturių skirtingų pašarų: pirkti du — vieną aukštesnės vertės veršeliams ir ankstyvajai laktacijai, kitą paprastesnį likusiai bandai — ir atskirai spręsti užtrūkusių klausimą mineraliniu papildu. Tai paprastai kainuoja mažiau nei vienas universalus pašaras visiems, nes universalus būna per brangus tiems, kam jo nereikia.

 

Kaina: kaip lyginti taip, kad palyginimas būtų prasmingas

 

Kaina už toną yra vienintelis skaičius, kurį visi žino, ir bene mažiausiai naudingas. Yra trys lygiai, ir kiekvienas kitas tikslesnis už praėjusį.

Pirmas lygis — kaina už toną. Tinka tik tada, kai lyginate du identiškus produktus iš skirtingų tiekėjų. Kitais atvejais klaidina.

Antras lygis — kaina gyvuliui per parą. Padauginkite kainą už kilogramą iš šėrimo normos. Čia jau matyti tikrasis skirtumas: brangesnis pašaras, kurio reikia mažiau, dažnai kainuoja tiek pat arba mažiau. Šis skaičiavimas užtrunka minutę ir pakeičia daugumą sprendimų.

Trečias lygis — pašaro kaina litrui pieno. Padalykite paros pašaro kainą iš paros primilio. Čia įsijungia tai, ko ankstesni du lygiai nemato: ar tas pašaras iš tikrųjų duoda pieną. Jei brangesnis produktas pakelia primilį, jis gali būti pigesnis už litrą, nors už toną brangesnis.

Trečio lygio palyginimas turi vieną sąlygą: keisti reikia tik vieną dalyką vienu metu ir palaukti bent tris keturias savaites. Jei tuo pat metu atsidarė nauja siloso duobė arba pasikeitė ganykla, rezultatas nieko nepasakys.

Keli praktiniai punktai, kurie keičia realius pinigus:

• Drėgmė. Skirtingos drėgmės pašaruose tonoje skiriasi vandens kiekis. Lyginant kainas verta perskaičiuoti į sausosios medžiagos pagrindą.
• Transportas ir partijos dydis. Kaina už toną be pristatymo ir su juo gali skirtis pastebimai; kartais verta su kaimynu imti bendrą mašiną.
• Sutapimas su premiksu. Jei pašare jau yra mikroelementų, gal premikso reikia mažiau — ta sutaupyta dalis priklauso prie pašaro kainos.
• Suvartojimo pokytis. Skanesnis pašaras suvalgomas geriau; nesuvalgytas pašaras kainuoja pilnai, o duoda nieko.
  Paskutinis dalykas, kurį verta pasakyti atvirai: pigiausias kombinuotasis pašaras beveik niekada nėra pigiausias sprendimas, bet ir brangiausias nėra automatiškai geriausias. Skirtumą pamatysite tik tada, kai skaičiuojate už litrą, o ne už toną.

 

Gamyklinis pašaras ar savas malimas?

 

Daugelis ūkių augina savo grūdus ir anksčiau ar vėliau svarsto: kam pirkti gatavą pašarą, jei grūdai jau yra? Klausimas teisingas, bet atsakymas ne visiems vienodas.

Kas kalba už savą gamybą:

• grūdai jau ūkyje — nereikia jų parduoti pigiau ir pirkti atgal brangiau
• galima pritaikyti mišinį konkrečiai grupei ir keisti pagal poreikį
• mažiau priklausomybės nuo tiekėjo kainų svyravimų
• žinote tiksliai, kas yra mišinyje

Kas kalba už gamyklinį pašarą:

• vienodas malimo smulkumas ir tolygus maišymas — namuose tai sunkiau pasiekti
• granuliavimas ir terminė apdorojimas, kurių ūkyje paprastai nėra
• profesionalus receptas su baltymų skaidumo balansu
• nereikia savo darbo, laiko ir sandėliavimo ploto
• stabilesnė kokybė tarp partijų

Praktiškai dažniausias ir daugeliu atvejų protingiausias variantas — tarpinis: ūkis naudoja savo grūdus, o perka koncentruotą baltyminį–mineralinį papildą, kuris įmaišomas į juos. Taip išnaudojami savi grūdai ir kartu gaunama profesionaliai subalansuota dalis, kurios ūkyje pasidaryti neįmanoma.

Šiam variantui reikia įrangos. Ūkiai, kurie neturi savo malūno ir nenori investuoti, gali pasinaudoti mobilaus malūno paslauga — įranga atvažiuoja į ūkį, sumala ir sumaišo vietoje. Apie tai, kada ji pasiteisina ir kaip skaičiuoti, ar apsimoka — atskirame straipsnyje.

Vienas dalykas, kurį verta žinoti prieš pereinant prie savo gamybos: savas malimas nepanaikina poreikio žinoti sudėtį. Savo grūdų maistinė vertė keičiasi kasmet pagal derlių. Be pašaro tyrimo savas mišinys tampa spėjimu — tik pigesniu spėjimu.

 

Laikymas: kaip prarandama tai, už ką sumokėta

 

Pašaras nupirktas teisingai, bet iki gyvulio nueina prastesnis nei buvo. Tai dažniausiai nebūna dramatiška — tiesiog tylus vertės nubyrėjimas, kurio niekas neskaičiuoja.

Drėgmė yra pagrindinė rizika. Sausas pašaras laikosi ilgai; drėgnas pradeda kaisti ir pelėti. Drėgmė patenka ne tik su lietumi — dažniau iš kondensato, kai šiltas pašaras supilamas į šaltą bokštą, arba per prastą vėdinimą.

Vitaminai ir kai kurie priedai nyksta laikui bėgant. Tai viena iš priežasčių, kodėl didelės partijos ne visada pigiau: nuolaida už kiekį nieko verta, jei paskutinis trečdalis maistinę vertę jau prarado. Grauižikai ir paukščiai. Ne tik suvalgo dalį, bet ir užteršia likusį. Tai būtent tas atvejis, kai nuostolis daug didesnis už suvalgytą kiekį.

Atsiskyrimas sandėliuojant. Biralinis mišinys transportuojant ir pilant atsiskiria — smulkesnės dalelės nuslūgsta į apačią. Bokšte laikomas mišinys gale duoda kitokį santykį nei pradžioje. Granuliuotas pašaras šios problemos beveik neturi — tai viena iš realesnių granuliavimo naudų.

Mikotoksinai. Jei pašare atsiranda pelėsių, problema ne tik estetinė. Pelėsiai gali gaminti mikotoksinus, kurie veikia gyvulius ir kurių nepašalina nė vienas šėrimo būdas. Tai atskira tema, kuriai skirtas savas straipsnis.

Keli paprasti dalykai, kurie realiai veikia:

• pirkti tokį kiekį, kurį sunaudosite per protingai trumpą laiką, o ne maksimalų su nuolaida
• prieš naują partiją išvalyti bokštą arba sandėlį — senas likutis užteršia naują
• stebėti temperatūrą: kaistantis pašaras yra pirmasis signalas
• žiūrėti į gyvulius — staiga sumažėjęs pašaro ėdimas be kitos priežasties dažnai reiškia, kad su pašaru kas nors atsitiko